• Rūta Šetikaitė

Vokalistė Kristina Jatautaitė: juokiuosi iš savęs, kad esu transformeris

Atnaujinta: 2020 m. lapkričio 26 d.

Vieną dieną ji – elegancija ir žavesiu spindinti dama iš Svingo eros. Kitą maištaujanti aistringa rokerė. Trečią – teatro scenos pažiba. „Juokiuosi iš savęs, kad esu transformeris“, – sako vokalistė Kristina Jatautaitė. Su Klaipėdoje gyvenančia menininke kalbamės apie universalumą, šiandien būtiną atlikėjams. Pasak K. Jatautaitės, savęs išbandymas kituose žanruose plečia muzikanto akiratį.

Gabrieliaus Stanevičiaus nuotrauka

Kristina, studijavote Klaipėdos universiteto Džiazo katedroje. Papasakokite, kas atvedė jus į džiazo pasaulį, kaip nusprendėte pasirinkti šias studijas?


Daug kas lėmė džiazo muzikos studijų pasirinkimą. Vaikystėje mėgau dainuoti, muzikuoti. Pasak tėvų, vaikas turi įgyti muzikinį išsilavinimą, nes tai svarbu auginant žmogų. Mane kasdien lydėjo įvairiausia muzika. Mokykloje, kurią globoja mūzos, – tai Eduardo Balsio menų gimnazijoje, teko mokytis pas džiazo pianistą profesorių Saulių Šiaučiulį. Jam ėmus groti, improvizuoti, atrodydavo, kad pakylu nuo žemės. Toji spalvinga muzika mane tiesiog užburdavo. Taip susiklostė, kad mane nuolat supdavo „džiazovi“ žmonės. Gimnazijoje vienu metu mokėmės su Mindaugu Putna (dabar puikiu pianistu ir dainininku). Ir dabar muzikos keliu einame kartu. Vėliau sutikau akompaniatorių, džiazo pianistą Marijų Kučiką, mane raginusį rinktis studijuoti džiazą. Kiemo draugė (dabar puiki džiazo dainininkė) Indrė Dirgėlaitė jau tuomet studijavo Klaipėdoje džiazo muziką. Dar rasčiau ne vieną lemtingą ženklą ar įvykį, nulėmusį mano pasirinkimą.

Jūsų muzikinė erdvė išties plati: atliekate džiazo standartus, dainuojate su popmuzikos atlikėjais, ilgą laiką pasirodote su grupe „Capella’A“, negana to, išbandėte ir teatro sceną. Ar toks didelis sąrašas atsirado dėl noro išbandyti kuo daugiau veiklų? O gal tik taip galima pilnai išpildyti savo gebėjimus?

Aš noriu dainuoti. Tuo viskas pasakyta. Nors ir skiriasi žanrai, stiliai, tačiau kiekviename iš jų atrandu save: tiek dainuodama vokaliniame kvartete „Cappella’A“, tiek atlikdama džiazo tradiciją su diksilendu „Memeland“, tiek pasirodydama su roko grupe „Royce“ ar vaidindama ir dainuodama miuzikluose. Ar tai ilgas sąrašas – nežinau, bet viską pavyksta suderinti.


Kaip manote, kodėl džiazo vokalistui svarbu paragauti ir kitokios duonos – padainuoti populiariosios muzikos dainas ar a cappella?


Savęs išbandymas kitoje stilistikoje man primena deimanto šlifavimą, naują briaunų nušvitimą, platesnį muzikanto akiratį. Dainavimas a cappella turėtų būti kievieno vokalisto savęs išbandymas, savo jėgų pamatavimas, šalia esančio pajautimas, prisiderinimas, klausymasis ir girdėjimas.


Pakalbėkime apie dainavimą a cappella. Lietuvoje šis stilius yra gana retai sutinkamas, o jūs nuo 2003 m. kartu su kolegomis Rasa Serra, Aušra Smičiūte ir Mindaugu Putna pavergėte daugybės džiazo mylėtojų širdis. Ar susibūrę į grupę „Cappella’A“ mąstėte, kad iš esmės neturėsite konkurencijos?

Kai turėjome galimybę sudalyvauti a cappella konkursuose, negalėjome patikėti, kad visai šalia – Europoje – yra tokios gilios a cappella dainavimo tradicijos, kiek daug vokalistų, muzikuojančių be intstrumentinio pritarimo ir kaip yra nuostabu turėti bendraminčių, turėti galimybę pasimokyti vieniems iš kitų, būti įkvėptam. Sveika konkurencija dar niekam nepakenkė. Tačiau Lietuvoje jos nėra. Mes darėme ir tebedarome viską taip, kaip patys įsivaizduojame, kaip jaučiame. Ta intuicija nepaveda. Karts nuo karto pasigirsta, kad susikuria vokaliniai kolektyvai, bet, matyt, taip susiklosto aplinkybės, kad savo veiklos nebevysto.

Viačeslavo Bazyko nuotrauka

Ką įvardytumėte kaip didžiausius iššūkius dainuoja a cappella?


Dainuojant be instrumentinio pritarimo viskas kaip ant delno. Būtina nepriekaištinga intonacija. Ir, žinoma, susidainavimas, vienas kito pajautimas, o tai reikalauja laiko, daug kruopštaus darbo, daug repeticijų.


Kaip treniruojate klausą?


Kuo daugiau užsiėmimų, repeticijų, besiruošiant pasirodymams, tuo daugiau treniruojasi klausa. Kai nėra repeticijų, labai svarbi tyla. Man labai patinka vokalisto Bobby McFerrin išsakyta mintis, kai jo paklausė, koks pats geriausias prasidainavimo pratimas. Jis atsakė: „Tiesiog imi ir dainuoji.“

Kuo daugiau užsiėmimų, repeticijų, besiruošiant pasirodymams, tuo daugiau treniruojasi klausa. Kai nėra repeticijų, labai svarbi tyla.

Kaip apskritai atsirenkate kūrinius, kuriuos atliksite? Ar rinkdamasi dainas mąstote apie auditorijos reakciją, o gal labiau renkatės jas „sau“ – svarbu, kad jums būtų malonu jas atlikti?


Visada sukasi galvoje mintis dėl klausytojų reakcijos, todėl kaskart noriu maloniai stebinti. Tiesiog ieškau balanso: turi ir tikti, ir pačiai patikti, ir kad surezonuotų. Kartais renginiai būna teminiai, kai tenka parinkti kūrinius pagal temą, kaip kad teko su „Cappella’A“ ir akompanuojančia grupe paruošti programą „Lietuviškas retro“ vienam iš renginių Pasaulio lietuvių dainų šventės metu JAV, Čikagoje. Na, o naujausia mūsų programa „Soul Train Project LT“, kurią prieš kelias savaites pristatėme Klaipėdos Pilies džiazo festivalyje, yra visiškas aukso viduriukas. Tai dainos, pelniusios pripažinimą visame pasaulyje, muzika, kurios esame visi išsiilgę, užauginusi mūsų kartą užaugo ir mus, be jokios abejonės, formavusi kaip muzikantus, atlikėjus.


Džiazo vokalistai paprastai laikomi pasirodymo vinimi, grupės vizitine kortele. Jiems tenka milžiniška atsakomybė – sužavėti publiką, prikaustyti dėmesį, ir, žinoma, dar tobulai atlikti kūrinį.


Ne visai sutikčiau dėl pasirodymo vinies. Išties tai yra komandinis darbas, kur kiekvienas narys tarsi grandis, kiekvienas instrumentas labai svarbus. Gal tik į akis labiausiai krinta tie, kurie arčiau – scenos priekyje. Todėl sceninis įvaizdis man tikrai ne paskutinėje vietoje. Svarbu viskas: ir koks skambesys, ir kaip atrodysime, ir kokią atmosferą sukursime. O visų svarbiausia, kad kiekvienas, esantis scenoje, jaučia, kad jis yra savo vietoje, gerai žino, ką daro, ir tai jam teikia malonumą. Tik tada publiką pasiekia nesuvaidintos emocijos, kuriomis užbursime klausytoją.


Aš juokiuosi iš savęs, kad esu transformeris. Vieną dieną tenka statyti skiauterę roko pasirodymui, kitą – kedenti pūstą pasijonį retro suknelei.
Gabrieliaus Stanevičiaus nuotrauka

Paprastai žmonėms atrodo, kad vokalistų gyvenimas rožėmis klotas: visada gražūs, pasitempę, pasidažę, švytintys scenoje. O kaip yra iš tiesų? Su kokiais sunkumais susiduria vokalistai?


Yra šiokų tokių iššūkių. Aš juokiuosi iš savęs, kad esu transformeris. Vieną dieną tenka statyti skiauterę roko pasirodymui, kitą – kedenti pūstą pasijonį retro suknelei. Viskuo tenka rūpintis pačiai. Sunkumu arba net tragedija galėčiau pavadinti force majeure momentus, kai kažkas nutinka balsui, pavyzdžiui, prikimba koks virusiukas, kai situacija keičiasi žaibiškai, tampa nebevaldoma. Turėjome vieną koncertą, kai ėme kimti balsas. Aukštų natų nebeliko. Laimei, pirmąją dalį pavyko užbaigti, o už valandos iš mano balso liko tik šnabždesys. Tai yra baisiausias košmaras vokalistui, o visi kiti sunkumai – niekis.

Iš tiesų, vokalistai – žmonės, vaikštantys ta pačia žeme, kvėpuojantys tuo pačiu oru, išgyvenantys netektis ir džiaugsmus. Tik scenoje jie pavaldūs muzikai, patiria katarsį ir jį dovanoja kitiems.


Komentarų: 0

Sužinokite savaitės džiazo renginius pirmieji!

  • Facebook
  • Instagram

Džiazo klubo veiklą remia

©2020 Džiazo klubas