• Rūta Šetikaitė

Svingo grupė „The Ditties“: mūsų koncertuose išvysite, kaip atrodo tikros moterys

Atnaujinta: 2020 m. lapkričio 26 d.

Lietuvos džiazo scenoje jos – vienintelės. Grakščios, elegantiškos, koketiškos ir be galo moteriškos. Žinoma, kalbu apie svingo karalienes „The Ditties“, jau spėjusias užkariauti muzikos mylėtojų širdis. Merginų trio (Veronika Čičinskaitė-Golovanova, Rūta Švipaitė-Pocė ir Rūta Jakulytė) savo koncertuose klausytojus nuskraidina į ketvirto dešimtmečio svingo erą, kurioje liejasi pakili muzika, skamba juokas, tvyro malonus flirtas ir šventiškai šnara suknelės.

Aira Gracia Photography nuotrauka

Merginos, pakalbėkime apie „The Ditties“ susibūrimą. Šiemet švęsite 9 metų gimtadienį. Prisiminkite savo grupės pradžią: ar nusprendusios dainuoti trise, suvokėte, kad bemaž dešimtmetį Lietuvos džiazo scenoje būsite vienintelės, atliekančios svingą?


Rūta Švipaitė-Pocė: Visos trys (aš, Veronika ir ankstesnė grupės narė Indrė Jurgelevičiūtė) mokėmės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Džiazo katedroje ir susibūrėme labai natūraliai: tiesiog džiaugėmės akimirka ir norėjome veikti, dainuoti, muzikuoti, skleisti meilę džiazui. Tuo metu apie konkurenciją net negalvojome. Tiesiog matėme, kad tai, ką darome su ditėmis, yra unikalu ir Lietuvoje esame vienintelės, dainuojančios tokią vokalinę muziką trimis balsais.


Veronika Čičinskaitė-Golovanova: Studijuojant džiazą, manau, visiems studentams pažįstama stadija, kai viskas, kas nėra džiazas, yra prastas lygis, kad tik džiazas yra geriausia muzika. Po to šis įsitikinimas praeina, atsiranda pagarba visiems stiliams, nes ilgainiui supranti, kad svarbiausia yra kokybė. Kai mes mokėmės, klasika ir senasis svingas visada būdavo šalia.

Rūta Švipaitė-Pocė: Manau, nuopelnus dėl to, kad atsirado „The Ditties“, turėtume atiduoti mūsų pirmajai narei Indrei Jurgelevičiūtei, kuri atrado ir mus supažindino su ankstyvojo svingo vokalinėmis grupėmis „The Andrews Sisters“, „The Boswell Sisters“ ir paskatino sekti jų pėdomis.


Veronika Čičinskaitė-Golovanova: Kaip dabar prisimenu: kokia buvau laiminga, kai Rūta su Indre pakvietė mane prisijunti! Man su jomis nuo pirmos akimirkos buvo taip smagu, mačiau jų profesionalumą, vertinau gerai skambančius balsus. Viskam, ką jos darė, pritariau, ir jaučiausi su jomis nuostabiai!


Susibūrėme labai natūraliai: tiesiog džiaugėmės akimirka ir norėjome veikti, dainuoti, muzikuoti, skleisti meilę džiazui.

Žvelgiant į „The Ditties“ istoriją, matome, kad Veronika ir Rūta – grupės senbuvės, dainuojančios nuo pat įkūrimo pradžios. Trečiasis balsas keletą kartų keitėsi. Dabar dičių gretas papildė Rūta Jakulytė. Labai įdomu, kaip vykdote naujų narių atranką?

Rūta Švipaitė-Pocė: Pagrindinis kriterijus – žemo balso vokalas. Paieška automatiškai labai susiaurėja, nes Lietuvoje dainininkių su žemu balsu yra nedaug. Dar, be abejonės, vokalistė turi išmanyti džiazą ir gyventi Vilniuje, domėtis ir suprasti svingą. Rūta atitiko visus reikalavimus.

Veronika Čičinskaitė-Golovanova: Mes kartu dainuojame jau beveik 9 metus, laisvai jaučiamės scenoje, taigi dar buvo labai svarbu, kad nauja grupės narė nebūtų scenos naujokė.

Aira Gracia Photography nuotrauka

Papasakokite, kaip atsirenkate kūrinius, kuriuos atliekate?


Rūta Švipaitė-Pocė: Atskleisiu paslaptį. Karantino metu išsikėlėme tikslą – į savo repertuarą įtraukti daugiau lietuviškų dainų. Taigi dabar mes perklausome krūvas kūrinių, juos atsirenkame, tada aranžuojame, galiausiai imame repetuoti.

Veronika Čičinskaitė-Golovanova: „The Ditties“ neša džiaugsmą ir šventę, taigi dainose turi būti pastebimų šou elementų. Pavyzdžiui, mūsų visos senesnės angliškos dainos yra pagardintos tokia linksma šmaikščia gaidele. Prieš kurį laiką buvau suaranžavusi Jurgos ariją iš miuziklo „Velnio nuotaka“, bet jos atsisakėme: jaučiau, kad tai visai ne apie mus, visai ne ta nuotaika.


Anksčiau dauguma jūsų repertuaro dainų buvo angliški kūriniai, lietuviškų turėjote vos keletą – „40 kaštonų“, „Užtrauktukas“, „Myliu tave, pasauli“ ir kt. Kodėl lietuviškas dainas į grupę įsileidžiate taip palengva?

Rūta Švipaitė-Pocė: Pradėjusios dainuoti, nebuvome taip gerai įsigilinusios į svingo žanrą, na, o dainuoti ir pamėgdžioti klasiką yra vienas iš būdų mokytis… Turėjome puikius pavyzdžius – „The Andrews Sisters“ ir „The Boswell Sisters“. Vėliau, metams bėgant, supratome, kad jau galime kažką daryti savaip.


O jums maloniaus dainuoti lietuviškai ar angliškai?


Rūta Jakulytė: Man labai patinka tai, ką dabar darome. Lietuviškos dainos gali suskambėti labai įdomiai. O publika išties labai laukia lietuviškų dainų.


Veronika Čičinskaitė-Golovanova: Man gera dainuoti ir angliškas dainas. Regis, grįžtu kažkur į senovę, labai stipriai jaučiuosi tame vaidmenyje. Lietuviškos dainos sužadina kitą spalvą, kitą jausmą.

Pakalbėkime apie jūsų išskirtinį įvaizdį. Ar prieš 9 metus, vos tik pradėjus dainuoti, jau ėmėte kurti žavingų kokečių raudonomis lūpomis paveikslą?

Rūta Švipaitė-Pocė: Keitėsi ir muzika, ir įvaizdis. Iš pradžių sukome galvas, kaip čia atspindėti svingo laikotarpį: bandėme įdomesniais aksesuarais, plaukų stiliumi. Supratome, kad tai, kaip mes atrodome ir tai, ką dainuojame, turi būti darnu, harmoninga. Ilgainiui daugiau dėmesio skyrėme domėjimuisi, taigi atsirado ir įmantrios šukuosenos, ir suknelės, ir siuvėjai.


Kartais atlikėjams atrodo, kad jie groja vien tik sau. Bet žiūrovas juk mato ne tik muziką. Apsirengus puošniai, gražiai, muzikantas savo kūriniams priduoda dar daugiau šarmo.

Ar dirbate su stilistais, ar visą įvaizdį susikuriate pačios?


Veronika Čičinskaitė-Golovanova: Sugalvodavome viską pačios, išsirinkdavome nuotraukas, mintyse nusipiešdavome įvaizdį ir jį pateikdavome siuvėjams. Dabar turime nuostabią siuvėją-stilistę Rasą Žukauskaitę, esame jai labai dėkingos, nes ji pataria, kas tiktų, kokios medžiagos geriau gula, kaip įtaigiau per rūbus atskleisti personažą.

O šukuosenos ir makiažas? Juk prieš kiekvieną pasirodymą tenka nemenkai paplušėti, kol suraitote ant galvos žavingus plaukų kuodus!


Rūta Švipaitė-Pocė: Viską daromės pačios. Šukuosenas ir makiažą kartais tenka pasidaryti labai greitai. Mano visų laikų rekordas – vos 20 minučių: turėjome koncertą ryte „Delfi“ studijoje, aš pramiegojau, ir sugebėjau nevėluodama pasidažyti ir susišukuoti per ekstremaliai trumpą laiką.


Rūta Jakulytė: Neįtikėtina. Man kol kas pasiruošimui reikia 3-4 valandų. Jei vakare koncertas, tai šukuoseną pradedu darytis jau iš ryto.


Kaip manote, kiek apskritai muzikantui svarbus sceninis įvaizdis? Juk kartais džiazo koncertuose matome atlikėjus su apsmukusiais džinsais ir sportiniais marškinėliais…


Rūta Švipaitė-Pocė: Aš esu už laisvę, bet taip pat reikia jaustis pagarbą muzikai, sau ir žiūrovui. Negali atlikėjas ateiti iš daržo su tais pačiais rūbais tiesiai į sceną. Žinoma, prie kai kurios muzikos tinka ir džinsai, bet visa apranga, mano manymu, turi būti tvarkinga, išlyginta.


Veronika Čičinskaitė-Golovanova: Kartais atlikėjams atrodo, kad jie groja vien tik sau. Bet žiūrovas juk mato ne tik muziką. Apsirengus puošniai, gražiai, muzikantas savo kūriniams priduoda dar daugiau šarmo. Pažvelkime kad ir į legendinio džiazo klubo „Blue Note“ atlikėjus: nė vienas, net pats jauniausias, nelips į sceną su nuskalbtais marškinėliais ir džinsais.


Visos trys dainuojate ne tik svingą, bet ir tradicinį bei šiuolaikinį džiazą. Ar sunku būna „persilaužti“ įsikūnijant į dites? O gal kaip tik sunkiau išeiti iš dičių vaidmens ir grįžti į „paprastą“ atlikimą?


Veronika Čičinskaitė-Golovanova: Aš esu tikroji ditė. Ta linksmoji „The Ditties“ pusė yra mano natūra: galiu čiauškėti, juokauti, flirtuoti. Su soline, rimtąja muzika kartais būna kiek sunkiau: buvo atvejų, kai su ditėmis bemaž visas laikas buvo užpildytas koncertais, o solinių pasirodymų turėjau vos keletą per mėnesį. Kelis sykius susilaukiau komentarų, kad gal aš scenoje kiek per daug ditiška, teatrališka. O mano programoje dainos filosofinės, apie gyvenimo prasmę, ir štai švysteli koks ditiškas nesuvaldomas pakrykštavimas visiškai ne vietoje! Dabar su tuo jau susitvarkiau!


Rūta Švipaitė-Pocė: „The Ditties“ yra šventė, mes skleidžiame gerą nuotaiką, tiesiog ateiname nusiteikusios dainuoti, juoktis, džiaugtis su žiūrovais, perduoti savo meilę, moteriškumą, gerą emociją. Ir visos trys turime tarsi atskirus personažus: Veronika pabrėžia juoką, aš solidesnė, rimtesnė, Rūta – romantiškoji pusė.

Rūta Jakulytė: Kai pradėjau dainuoti su merginomis, mane tai labai nustebino. Visada galvojau, kad čia viskas surepetuota, sustyguota, o dabar matau – kūryba vyksta tiesiog čia ir dabar.


Mes išdrįstame pasijuokti iš savęs, bet tuo pačiu gražiai iškeliame moteriškumą, laisvę, džiaugsmą.
Aira Gracia Photography nuotrauka

Mane labai žavi „The Ditties“ filosofija: skleisti moteriškumą, gyvenimo grožį, flirtuoti su kasdienybe. Tai, ką jūs atliekate ir tai, kaip atrodote scenoje, sklidina švelnumo, seksualumo, gundymo, na, žodžiu, tikras sprogmuo ausims ir akims!


Veronika Čičinskaitė-Golovanova: Turbūt dėl to daugiausia mūsų klauso būtent moterys. Mes išdrįstame pasijuokti iš savęs, bet tuo pačiu gražiai iškeliame moteriškumą, laisvę, džiaugsmą.

Rūta Švipaitė-Pocė: Pasakysiu taip: jei kas suabejoja, kokia turi būti tikra moteris, gali ateiti į mūsų koncertą ir pamatyti!


Komentarų: 0

Sužinokite savaitės džiazo renginius pirmieji!

  • Facebook
  • Instagram

Džiazo klubo veiklą remia

©2020 Džiazo klubas