• Rūta Šetikaitė

Džiazo vadybininkė J. Vingilė: tai – daug laiko reikalaujantis, tačiau daugumai nematomas darbas

Atnaujinta: 2020 m. lapkričio 26 d.

Šiandien muzikos kolektyvų ar atlikėjų veikla neapsiriboja vien tik kokybiškais pasirodymais scenoje. Tam, kad muzika lietųsi laisvai ir stebintų džiazo klausytojus, tenka atlikti daug nematomų darbų: organizuoti koncertus, derėtis su užsakovais, planuoti bilietų prekybą ir įrašų leidybą, griežtai prižiūrėti finansinius klausimus, vykdyti komunikaciją ir daryti dar galybę visai su kūryba nesusijusių veiklų. Didžiausias pagalbininkas tokiais atvejais – muzikos vadybininkas. „Mūsų darbo esmė – suteikti muzikantams galimybę nesirūpinti niekuo kitu, tik savo talentais tam, kad jie galėtų klausytojams pristatyti patį geriausią rezultatą“, – paaiškina džiazo muzikos vadybininkė Justina Vingilė, dirbanti su grupe „The Ditties“. Justina juokiasi: „Trys ditės ant scenos, o aš – ta ketvirta, nematoma.“ Su ja kalbamės apie tai, kaip iš tiesų atrodo džiazo vadybininko darbas, kodėl svarbu užgniaužti emocijas ir kodėl ši profesija dar nėra tokia populiari Lietuvoje.

Ryčio Šeškaičio nuotrauka

Justina, visų pirmiausia, papasakok, koks buvo tavo kelias link muzikos vadybos? Ar anksčiau turėjai ryšį su džiazo pasauliu?

Su muzika mane susiejo darbas Lietuvos gretutinių teisių asociacijoje AGATA. Prieš tai gyvenau ir mokiausi Prancūzijoje, Paryžiuje, ten baigiau kultūros vadybos studijas. Atėjus į AGATA, kartu su kolegomis turėjome tikslą sukurti organizacijoje dar vieną šaką – kultūrinį flangą, taigi ilgainiui atsirado jaunųjų atlikėjų meistriškumo stovyklos, tarptautinės muzikos dienos koncertai Prezidentūroje, Vilniaus knygų mugėje atidarėme Muzikos salę. Meistriškumo stovyklose dėstydavo žinomi Lietuvos džiazo atlikėjai – Kęstutis Vaiginis, Dmitrijus Golovanovas, Remigijus Rančys, Arnas Mikalkėnas, Darius Rudis, Domas Aleksa, Liutauras Janušaitis ir kt., su kai kuriais galiausiai tapome draugais. Mėgdavau lankytis jų džiazo koncertuose, mielai klausydavausi „The Ditties“, „The Schwings Band“, mane žavėjo jų muzikoje užkoduota pakili nuotaika. Štai taip žingsnis po žingsnio susipažinau su džiazu, o ypač užbūrė retro džiazas, svingas.


Mano tikslas buvo padaryti viską, kad ši nuostabi grupė išliktų Lietuvos džiazo scenoje. Nors jų man reikėjo ne ką mažiau, nei joms manęs.

Kaip pradėjai dirbti su „The Ditties“?


Stengdavausi nepraleisti nė vieno „The Ditties“ koncerto. Ilgainiui pastebėjau, kad grupė koncertuoja vis rečiau. Po vieno koncerto šnektelėjau su viena dite, Veronika Čičinskaite-Golovanova, ji užsiminė, kad nežinia, kas su jomis bus ateityje. Pasirodo, grupės veikla stabdėsi dėl kelių priežasčių: viena iš narių Indrė Jurgelevičiūtė nusprendė pasitraukti ir išvyko gyventi į užsienį, vyko naujos dainininkės paieškos, pati Veronika neseniai buvo susilaukusi pirmojo sūnaus. Išgirdusi šią istoriją, supratau, kad reikia kažko imtis ir pasiūliau savo pagalbą. Mano tikslas buvo padaryti viską, kad ši nuostabi grupė išliktų Lietuvos džiazo scenoje. Nors jų man reikėjo ne ką mažiau, nei joms manęs. Štai taip prasidėjo mūsų bendras jau daugiau nei penkerius metus besitęsiantis kelias: dabar visos esame kaip kumštis, net juokiamės: trys ditės ant scenos, o aš – ta ketvirta, nematoma. „The Ditties“ man nėra darbas, tai vienas iš mano hobių ir gyvenimo aistrų, jos vis dar kaskart mane užburia savo profesionalumu, šarmingu moteriškumu, pozityvia nuotaika ir svinguojančia energija – visu tuo, ko ypač dažnai mums visiems dabar ir trūksta šiame greitai lekiančiame gyvenime.

Kipro Kublicko nuotrauka

Papasakok, kaip iš esmės atrodo muzikos vadybininkės darbas?


Visos dienos labai įvairios. Priklauso nuo to, kurioje stadijoje vadybininkas įsijungia į kolektyvą: ar tai yra aiški, susiformavusi, ar kaip tik padrika kolektyvo struktūra. Kaip žinia, šiandien didžioji dauguma muzikantų turi ne tik groti, bet ir būti buhalteriais, vadybininkais ir mokesčių ir atlikėjų bei autorinių teisių žinovais. Taigi dažniausiai būna „palaida bala“, nes norint būti visur, nepavyksta iki galo visko gerai atlikti. Muzikantas, tiesiai šviesiai sakant, turi visą save atiduoti kūrybai ir pasirodymams, o likę darbai jau gula ant vadybininko pečių. Mano darbas būtent taip ir atrodo: darau tai, kas lieka atmetus kūrybą. Tai yra įvaizdžio kūrimas (kaip atlikėjos atrodo scenoje, kada kokius rūbus keičia), veiklų bei koncertų planavimas, įrašų leidyba, fotosesijų organizavimas, socialinių tinklų komunikacijos vadyba, videoprojektų kūrimas, reklaminių-komercinių pasiūlymų ruošimas ir sudarymas. Visus šiuos planus dėlioju pagal turimas finansines galimybes, pagal merginų užimtumą („The Ditties“ nėra jų vienintelė veikla – jos taip pat dėsto, veda privačias pamokas, koncertuoja kituose projektuose ir t.t.). Paprastai paruošiu pusės metų arba vienerių metų veiklos planą ir visos jį peržiūrime, koreguojame, tvirtiname.


Vadinasi, esi tarsi grupės „mama“ – turi pasirūpinti viskuo, kad vaikai, šiuo atveju, „The Ditties“, būtų patenkintos ir galėtų netrukdomai užsiimti dainavimu.


Tai ir yra vadybininko darbo esmė: suteikti muzikantams galimybę nesirūpinti niekuo kitu, tik savo talentais tam, kad jie galėtų klausytojams pristatyti patį geriausią rezultatą.

Kokių savybių reikia žmogui, kad jis galėtų būti geras muzikos vadybininkas?


Reikia stiprių organizacinių sugebėjimų, labai gerai išmanyti su šia veikla susijusius procesus, planuoti laiką, mokėti derėtis, būti puikiu „pardavėju“, turėti platų kontaktų ratą, gebėti susikalbėti su įvairiais žmonėmis bei sugebėti dėl užsibrėžto tikslo bei savo astovaujamų atlikėjų padaryti neįmanoma. Šis darbas taip pat reikalauja daug lankstumo ir universalumo, greitos reakcijos ir prisitaikymo prie kiekvienos situacijos. Norint pasiekti išsikeltų tikslų, dažnai tenka ne tik vadyba užsiimti, bet ir visai su tuo nesusijusiomis veiklomis, kaip, pavyzdžiui, pabūti vaikų aukle, drabužių lygintoja ar maisto pristatinėtoja.

Džiazo Lietuvoje klauso tikrai nedidelė visuomenės dalis, tačiau ji – išsilavinusi, išmananti muziką ir žinanti, ko nori.

Pakalbėkime apie koncertų organizavimą. Tau tenka dirbti tiek su užsakomaisiais koncertais, tiek su savo planuojamais renginiais. Kaip sprendi užsakymų klausimus, jei juos gaunate iš visai nežinomos įmonės ar asmens? Ar atlieki savotišką „tyrimą“, ir tik po jo sprendi, ar verta koncertuoti tiems užsakovams?

Labai mėgstu gyvą pokalbį, taigi be bendro susirašinėjimo laiškais, visuomet stengiuosi su užsakovais pasikalbėti telefonu. Gyvo pašnekesio metu daug paprasčiau išsiaiškinti, ko tikisi žmonės, ar jie supranta dičių kuriamą pasaulį ir nuspręsti, ką mes galime jiems pasiūlyti geriausio ir profesionaliausio.

Džiazo Lietuvoje klauso tikrai nedidelė visuomenės dalis, tačiau ji – išsilavinusi, išmananti muziką ir žinanti, ko nori. Džiaugiuosi, kad dauguma mūsų užsakovų būtent tokie ir yra.


Ar yra tekę kada nors susidurti su kontrakto laužymu iš užsakovų pusės? Jei taip, kaip su tuo pavyko susidoroti?


Situacijų, kai piktavališkai laužomi susitarimai, kol kas nebuvo. Stengiuosi visą didįjį darbą padaryti prieš pasirodymą, kad nebūtų terpės tokiems dalykams pasireikšti. Sudėtingų variantų pasitaiko tada, kai renginys būna prastai suplanuotas, pavyzdžiui, netikėtai užsitęsia: merginos turi lipti į sceną 20 val., bet koncerto pradžia nutempiama iki 22 val. Tokiais atvejais privalau įsikišti, išties stengiuosi situacijas spręsti kaip įmanoma geranoriškiau, tačiau jei užsakovai visiškai negerbia atlikėjų, jų laiko, tenka priimti greitus sprendimus, trumpinti programą, atlikti mažiau dainų. Ypač keblu būna tokiomis dienomis, kai merginos vakare turi ne vieną koncertą skirtinguose miestuose: tada svarbi kiekviena minutė, organizatoriams vis primenama, kad turime išvažiuoti nustatytu metu. Be to, „The Ditties“ dažnai koncertuoja su instrumentalistais, kurie paprastai savo laiką susidėlioja labai kruopščiai ir per vakarą turi apvažiuoti keletą renginių. Per tokias patirtis tiesiog tampu stipresnė, daugiau sužinau ir kitą kartą, planuojant dalyvavimą tokio pobūdžio renginiuose, iš karto bandau apsidrausti įrašydama papildomus punktus į atlikėjų kontraktą.

Dainiaus Čėplos nuotrauka

Kaip dažnai tau tenka važiuoti kartu su merginomis į koncertus?


Tai priklauso nuo mano darbų kiekio (grupės vadyba nėra mano vienintelis darbas), tačiau esant galimybei, stengiuosi važiuoti su merginomis į jų pasirodymus, ypatingai tada, kai koncertai sudėtingi: pavyzdžiui, vyksta miesto šventė, „The Ditties“ ją veda, dainuoja ir septynis kartus pakeičia sceninį įvaizdį. Patikėk manimi, per porą minučių visas merginas perrengti nuo galvos iki kojų, pakeisti aksesuarus ir sužiūrėti, kad atrodytų tobulai, nesumaišytų tekstų, yra tikrai ne juokas!


Papasakok, kaip daugmaž atrodo grupės reikalavimų sąrašas vykstant kur nors koncertuoti?

Kalbant apie „The Ditties“, mums reikia privataus persirengimo kambario, nes dažniausiai per koncertą bent du kartus keičiamas garderobas, taip pat veidrodžio, veikiančių rozečių susišukavimui, vietos pasidažymui. Balsams sušildyti reikia šiltos arbatos (nesvarbu, vasara ar žiema), vandens buteliukų scenoje. Kartais tenka atvažiuoti į lokaciją iš ryto ir laukti koncerto, kuris bus tik vakare, tuomet turi būti pasirūpinama užkandžiais, o jei ilgesnis laiko tarpas – ir karštais patiekalais. Žinoma, reikia atsižvelgti ir į tai, kad atlikėjai negali valgyti bet kada: tik tam tikru metu iki koncerto, kad maistas neapsunkintų pasirodymo. Tai yra tikrai patys elementariausi reikalavimai, kuriuos visi užsakovai turėtų išpildyti atlikėjams.

Kitas be galo svarbus dalykas – techniniai garso ir apšvietimo reikalavimai. Jie visuomet būna derinami su užsakovu iš anksto: arba mes pasiūlome savo garso režisierius ir apšvietėjus, arba pateikiame techninių reikalavimų sąrašą, ir užsakovai jį išpildo su savo pasamdytais profesionalais.


Vienas iš nematomų vadybininkų darbo niuansų yra tas, kad mes turime sugerti visas tiek atlikėjų, tiek užsakovų emocijas.

Ar tau dažnai tenka savotiškas psichologės vaidmuo? Juk dirbant su trimis merginomis, būna įvairių situacijų: tenka ir nuraminti, ir ašarą nubraukti, ir įkvėpti, pasikalbėti.


Taip. Vienas iš nematomų vadybininkų darbo niuansų yra tas, kad mes turime sugerti visas tiek atlikėjų, tiek užsakovų emocijas. Turiu laiku ir vietoje sukontroliuoti savo emocijas, įjungti blaivų protą ir išlaikyti aukščiausią profesionalumo lygį. Esu labai laiminga, nes su ditėmis iškart užsimezgė labai malonus ryšys: bendraujame labai lengvai, taktiškai, viena kitą palaikome. Dar labiau suartėjome 2018-aisiais, kai tais metais tiek aš, tiek Veronika, tiek Rūta Švipaitė-Pocė tapome mamomis: mūsų vaikučius skiria vos du mėnesiai! Susilaukus atžalų, atrodo, ėmėme dar geriau planuoti laiką (juk mamos jo ir taip visada turi mažokai): greitai priimame sprendimus, nusimatome tikslus, lengvai dėliojame ateities planus, kalbamės argumentais.

Lietuvoje yra daugybė nuostabių ir įdomių džiazo kūrėjų ir aš žemai linkiu galvą prieš tuos, kurie sugeba patys užsiimti ir atlikimu, ir vadyba, ir koncertų organizavimu, ir bilietų pardavimais.

Kaip manai, kodėl Lietuvoje dar tikrai labai maža dalis džiazo atlikėjų turi savo vadybininkus?

Dauguma aktyvių muzikos kūrėjų vadyba užsiima patys. Viena pagrindinių priežasčių yra ta, kad džiazo klausytojų ir užsakymų Lietuvoje nėra tiek jau daug, taigi tenka atsižvelgti į finansus. Tarkim, populiariojoje muzikoje pasirodymų būna tikrai daugiau, honororai žymiai didesni. Taigi daugelis džiazo pasaulio atstovų bando viską daryti patys dėl paprasčiausios priežasties: tam, kad daugiau pinigų parneštų į šeimos biudžetą.

Kita priežastis – nėra labai daug žmonių, kurie būtų stiprūs muzikos vadyboje. Talentingiausi vadybininkai paprastai renkasi populiariąją muziką, priimtinesnę didesniam klausytojų ratui.

Gaila, tačiau tarp klausytojų dar vyrauja streotipas, kad džiazas – sunki, nesuprantama muzika. Manau, vienas svarbiausių regioninių kultūros centrų tikslų turėtų būti rinktis tą sudėtingesnį kelią ir vežti ne tik žinomus atlikėjus iš televizijos ekranų, bet ir edukuoti žmones jiems pristatant skirtingų žanrų muzikos koncertus. Užtenka ir vieno žmogaus visame kultūros centre, kuris tai atkakliai darytų ir supažindintų žmones su įdomesne muzika.

Lietuvoje yra daugybė nuostabių ir įdomių džiazo kūrėjų ir aš žemai lenkiu galvą prieš tuos, kurie sugeba patys užsiimti ir atlikimu, ir vadyba, ir koncertų organizavimu, ir bilietų pardavimais. Tai tikrai labai daug laiko reikalaujantis, tačiau daugumai nematomas darbas.



Komentarų: 0