• Rūta Šetikaitė

Muzikologė Laima Butėnienė: džiazas man nėra naujienų muzika

Atnaujinta: 2020 m. lapkričio 26 d.

Aksominį Laimos Butėnienės balsą, sklindantį LRT radijo bangomis, pažįsta visi džiazo mylėtojai. Muzikologė, muzikos kritikė, laidų vedėja ir džiazo kultūros puoselėtoja šypsosi: ją žavi džiazo pasaulio didumas, jo filosofinis pagrindas, pasaulėjauta. „Džiazas yra muzika, apglėbianti pasaulio įvairovę ir skatinanti būti savimi“, – mąsto pašnekovė. Su L. Butėniene kalbamės apie muzikologo profesiją, bendradarbiavimą su muzikantais ir pagrįstos kritikos svarbą.

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

Džiazo pasaulyje sukatės jau daugelį metų: esate profesionali muzikologė, rašote straipsnius, recenzijas ir kritiką, kuriate radijo laidas. Papasakokite, kaip patekote į tokį džiazo sūkurį? Koks buvo jūsų kelias džiazo muzikos supratimo link? Gal mokėtės groti kokiu nors instrumentu?


Kai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) studijuoji fortepijoną (į kurio specialybę aš įstojau) ar muzikologiją (kur nutariau pasukti antro kurso vidury), teoriškai yra įmanoma apsiriboti vien akademinės muzikos pasauliu, kadangi jis yra didžiulis, ir galima jį tyrinėti be galo, ir pačios studijos orientuotos būtent į kuo gilesnį ir detalesnį profesionaliosios muzikos pažinimą nuo Grigališkojo choralo iki Steve’o Reicho, be kažkokių nuokrypių į kitus žanrus. Tačiau taip pat, studijuodamas LMTA, atsiduri be galo įdomioje skirtingų žmonių terpėje: visi su savo skoniais, pažiūromis ir filosofijomis. Niekada niekur manęs tiek nemokė gyventi ir nebuvau veikiama tokios gausybės įtakų, kaip tuo metu. Išties suintriguota džiazu buvau bendrabutyje, kur man davė pasiklausyti Michelio Petrucciani. Aš jau nepamenu, ar tai buvo panaudota kaip kontrargumentas į mano leptelėjimą, kad džiaze nereikia itin geros pianistinės technikos (kaip aš galėjau taip manyti?), ar tiesiog petruccianiška nuotaika sklido, bet man, tuomet dar pianistei, iš karto „krito į ausį“ ypatingas šio muzikanto garsas, jo meistriškumas ir didžiulė vidinė jėga. Kai man pasakė, kad tas žmogus kojomis nesiekė pedalų, man jau tai nebepadarė įspūdžio, nes jau nebebuvo kur labiau mane sukrėsti. Galbūt tai buvo pirmas toks įsisąmonintas argumentas, kad muzika yra viena, ir jos emocinis poveikis gali būti gilus, nepriklausomai nuo to, kokia yra jos kalba, išraiškos priemonės. Tai nebuvo pirmas kartas, kai išgirdau džiazą, bet pirmas kartas, kai aš į jį pamėginau įsiklausyti.

Tuo laikotarpiu, pradėjusi intensyviai klausytis džiazo ir rašyti, aš pirmą kartą susimąsčiau, kad nebūtinai turėčiau tapti pianiste.

Tuomet ėmiau domėtis sąmoningai. Mes jau turėjome internetą – labai lėtą, bet vis tik jau prigrūstą informacijos iš viso pasaulio. Atradau portalą DotJazz.lt (dabar jau jo nebėra, tai buvo savanorių iniciatyva) – ten publikuoti tekstai buvo labai įkvepiantis resursas, ir netrukus pati prisijungiau prie rašančiųjų komandos, šis portalas tapo mano saviraiškos arena ir bilietu į visus festivalius. Rašyti man visada buvo lengva, ir tuo metu aš jau pakankamai gerai mokėjau lietuvių kalbą, kad galėčiau reikšti mintis. Dabar aš manau, kad buvo ganėtinai drąsu mokytis pažinti džiazą ir rašyti apie jį vienu metu. Nelaukiau, kol subręsiu, kol imsiu girdėti ir suprasti dalykus tinkamai. Dėl kai kurių to laikotarpio tekstų dabar man šiek tiek gėda, nors dabar manau, kad neišsikėlusi to iššūkio, nebūčiau taip greitai sukaupusi tokio žinių bagažo ir patirties. Tuo laikotarpiu, pradėjusi intensyviai klausytis džiazo ir rašyti, aš pirmą kartą susimąsčiau, kad nebūtinai turėčiau tapti pianiste. Koncertinės karjeros iliuzijų aš nepuoselėjau – turėjau stiprią scenos baimę, bet man buvo gyvybiškai svarbu kasdien savo pirštais liesti tas fugas, preliudus – labai detaliai ir iš arti prisiliesti prie muzikos, pažinti jos anatomiją... Tačiau rašymas netrukus man ėmė teikti dar didesnį įkvėpimą ir pasitenkinimą.

Dar kai buvau pianistė, kartą pranešiau savo dėstytojai, kad neturėjau galimybės gerai pasiruošti pamokai, tačiau už tai paėmiau savo pirmąjį interviu (mano pašnekovas buvo rusų saksofonininkas Igoris Butmanas). „O kas jums iš to?“ – griežtai ir sausokai paklausė dėstytoja. Pamąsčiau. Ir kitą semestrą pradėjau jau taikomosios muzikologijos katedroje.

Muzikologijos studijos LMTA šiaip nėra tiesiausias kelias džiazo supratimo link, bet ta katedra vienija labai įžvalgius ir išmintingus dėstytojus, kurie muzikos nedėlioja į stalčiukus, kaip ir studentų. Man nepavyko suteikti akademinio gylio savo džiazo žinioms tuomet, bet plėtėsi mano akiratis, ir apskritai aš sužinojau, kas tas akademinis gylis yra, išmokau dirbti su informacija, atskirti faktą nuo prielaidos, mitą nuo tyrimo, įspūdį nuo analizės.


Radijuje pradėjau dirbti dar studijuodama. Mano kursiokė, o dabar kolegė, muzikologė, Muzikos informacijos centro vadovė Asta Pakarklytė rekomendavo mane. Ir štai, aš atsidūriau LRT. Iš pradžių vedžiau laidą „Muzikinis pastišas“ per LRT Klasiką, vėliau aprėpiau vis daugiau džiazo turinio. Ir dabar esu, kas aš esu.

Dolo Iglesias nuotrauka

Kaip atrodo jūsų darbo rutina? Regis, kiaurą dieną praleidžiate įkvepiančios muzikos apsuptyje. Kuriai iš savo veiklų skiriate daugiausia laiko? Kuri iš jų jus nuteikia maloniausiai?

Karantino metu ji atrodo kiek kitaip nei „taikos laikais“. Įprasta rutina būtų „kava – muzika – tekstai – idėjos paieškos – muzika – tekstai – idėjos paieškos – EUREKA! – tuomet reaktyvinis grojaraščio sudarymas, scenarijaus rašymas, ir lėkte į eterį, kur jau ištinka tas didysis katarsis (mažasis katarsis nutinka anksčiau, atradus idėją). Karantino metu viskas kur kas labiau komplikuota: kiekvieną laidą reikia įrašyti, ir visas darbas vyksta prisėdimais, pribėgimais prie kompiuterio, mat namie mane supa šeima, aplinkui daug veiksmo ir garsų, tad tenka susikaupti ir sudėlioti savo mintis ne pačiomis palankiausiomis sąlygomis. Pirmąjį karantiną man pavyko kažkaip sklandžiau sustyguoti dienotvarkę, bet šiuo metu gyvenu ne dienotvarkės, o betvarkės sąlygomis. Kol kas neatradau būdo, kaip ją suvaldyti.

Šiuo metu didžiulį pasitenkinimą teikia naujas mano projektas – LRT Klasikos tinklalaidžių ciklas „Per džiazo istoriją traukiniu A“. Šiuo metu trys tinklalaidės parengtos, jų iš viso bus 30. Tai nebus paprastas džiazo istorijos kursas, ten daug alternatyvių, patikslintų, žinių. Kol kas jis mane kiek baugina savo apimtimi, lyg didžiulis drakonas, kurį pasiryžau sutramdyti. Bet kiekvieno epizodo rengimo eigoje degu įkvėpimu.

Įprasta rutina būtų „kava – muzika – tekstai – idėjos paieškos – muzika – tekstai – idėjos paieškos – EUREKA! – tuomet reaktyvinis grojaraščio sudarymas, scenarijaus rašymas, ir lėkte į eterį, kur jau ištinka tas didysis katarsis.

Jūs – viena iš nedaugelio žmonių Lietuvoje, kantriai laikančių ranką ant lietuviško džiazo pulso. Kaip sekate ir sugaudote visą informaciją? Ar turite užmezgusi glaudžius ryšius su muzikantais, prodiuseriais? Kaip jus pasiekia visos naujienos?

Žinote, džiazas man nėra naujienų muzika. Laidoje „Man patinka džiazas“ per LRT radiją dažniausiai stengiuosi pagrįsti pasakojimą aktualijomis, bet tai nėra toks jau intensyvus naujienų srautas. Džiazo pasaulyje naujas albumas lieka naujas ištisus metus, ir net dvejus. Festivaliai gal labiausiai atspindi „pulsą“, o jų „tvarkaraštį“, žinoma, moku mintinai. Bet iš tikro aš nesu operatyviausia džiazo pasaulio įvykių sekėja, ir dauguma žinių mane pasiekia atsitiktinai – pamatau feisbuke pas ką nors sraute, kažkas pasako ką nors. Užmetu akį į AllAboutJazz, DownBeat, Jazz Times tinklalapius. Džiazo klubas tapo taip pat gera vieta pasitikslinti, kas, kur, kada. Seku festivalių programas, džiazo klubo „Jazz Cellar 11“ puslapį. Tačiau, kadangi džiazo muzika nėra greito vartojimo, aš ir nesikoncentruoju į aktualijas. Būna smagu pirmai pristatyti naują albumą eteryje, bet lygiai taip pat galiu tai padaryti trim savaitėm vėliau, ir nebūsiu pavėlavusi.

Lietuvos muzikantų brolija išties nedidelė: visi visus pažįsta. Į šį ratą įtraukiami ir muzikos ekspertai, kritikai. Ar dažnai tenka patarti, paaiškinti muzikantams, kokį kelią pasirinkti, mestelti mintį dėl įrašų ar pasirinktų temų?


Aš mieliau išklausyčiau muzikantų pasiūlymų, kokių įrašų man dar pasiklausyti ir kokiomis temomis kalbėti. Jie yra tie, kas kuria, o mes – tie, kurie reflektuojame. Daug kas mano, jog kritiko vaidmuo yra pasakyti muzikantui, ką ir kaip jam daryti dar geriau, nei jis jau daro. Kartais kritikas tikrai gali suformuluoti tokį patarimą, bet tikroji kritiko funkcija yra informuoti ir ugdyti klausytoją. Kritikas neaptarnauja muzikanto. Nors muzikantui yra naudinga turėti gerų recenzijų ir nelabai naudinga – blogų, kritiko galutinis tikslas nėra paveikti muzikantą. Jo tikslas yra padėti klausytojui geriau suvokti savąjį santykį su muzika. Bloga kritika šiuo atžvilgiu yra tokia pat vertinga, kaip ir gera. Man labai patinka recenzijos, su kuriomis aš nesutinku. Jos itin stimuliuoja. Kritiką reikia skaityti kritiškai: pamėginti suprasti, kodėl kritikas taip mąsto (profesionalaus kritiko tekste tie argumentai būtinai bus), ir taip pat suprasti, kodėl sutinki ar nesutinki su juo. Muzikinio įspūdžio įžodinimas padeda giliau suprasti muziką. Pavyzdžiui, vieno žmogaus „gera daina“ gali būti visiškai kitoks nei kito „gera daina“, nes vieną galbūt žavi atlikimo kokybė ir skambesio keistumas, šviežumas, o kitam kaip tik tai yra komfortiškas, artimas skambesys ir tekstas, išreiškiantis jo gyvenimo credo. Tai yra, du žmonės gali mėgautis kūriniu dėl skirtingų priežasčių. Ir jeigu jie pasidalytų savo įspūdžiais, gali dar daugiau pasisemti iš tos pačios muzikos.

Žinoma, muzikantas, kaip ir bet koks kitas klausytojas, gali būti stimuliuojamas kritikos panašiu būdu, bet, numanau, jų santykis su kritiniu tekstu kitoks. Manau, muzikanto nuostata, kad kritikai nusikalba, yra veiksminga ir reikalinga savisaugos strategija.

Šiaip ar taip, aš muzikantams retai turiu patarimų, net jeigu būčiau nusiteikusi sutriuškinti recenzijoje... Patarimas visiems – ir muzikantams, ir kalbėtojams apie muziką – yra vienas: stengtis daryti geriausia, ką gali, tokiu būdu, kokiu tiki.


Patarimas visiems – ir muzikantams, ir kalbėtojams apie muziką – yra vienas: stengtis daryti geriausia, ką gali, tokiu būdu, kokiu tiki.

Kaip išsisukti iš padėties (ir ar reikia), jei koncertas ar albumas, kurį sumanėte apžvelgti, yra tiesiog prastas? Kaip nesusigadinti santykių su muzikantais ir jų vadybininkais? O gal visiškai nekreipiate į tai dėmesio?

Aš esu supykdžiusi ne vieną žmogų anksčiau, bet tai buvo iš tiesų neprofesionalios klaidos iš mano pusės, kokių dabar jau nepadaryčiau (tikiuosi). Jeigu recenzijoje nesama nieko nemandagaus ir šiaip netiesos, į kritiką atlikėjai reaguoja labai ramiai ir profesionaliai: arba ignoruoja, arba, jeigu tikrai programa įvyko ne pagal planą, net pasidžiaugia, kad tai buvo išgirsta. Jeigu recenzija „pro šalį“, jie ir pyksta dėl to, kad rašoma netiesa, o ne dėl to, kad rašoma neigiamai. Ir šiaip, yra gerai, kai visus asmeniškai pažįsti. Nors atrodo, kad tai suriša rankas, iš tikro tai kur kas labiau išlaisvina, nes turi galimybę geriau pažinti tų žmonių kūrybines nuostatas, motyvaciją, ir daug tiksliau pie juos rašyti arba kalbėti.


Džiazo pasaulis neapibrėžiamai platus: į šį žodį telpa ir senas geras šokių aikštelėn kviečiantis svingas, ir lyriški vokalai, ir skaudžiai pjaustomos elektrinės gitaros laisvojo džiazo koncertuose. Kuris džiazo veidas jums artimiausias? Kuris stilius jus domina labiausiai?

Mane žavi šio pasaulio didumas ir įvairovė, jo filosofinis pagrindas, pasaulėjauta. Džiazas yra muzika, apglėbianti pasaulio įvairovę ir skatinanti būti savimi. Kiekvienas muzikantas skamba taip, kas jis iš tiesų yra. Aš skambu taip, kas aš esu. Aš rašau taip, kokia aš esu.

Ilgą laiką mane labiausiai žavi mažosios, kamerinės sudėtys, akustinis skambesys, daug improvizacinės laisvės. Galbūt tokiems dariniams teikiu pirmenybę, bet mane taip pat užburia aranžuotės dideliems orkestrams, lydiniai su kitais žanrais, „trankios“ ar itin akademiškos, „šaltos“ džiazo atmainos. Įvairovė ir galimybė būti savimi, tas išraiškos autentiškumas – tai man patraukliausia.

Jens Thekkeveettil nuotrauka

Ką patartumėte žmogui, norinčiam pradėti domėtis džiazu? Kokie turėtų būti pirmieji žingsniai?


Ką aš patarčiau žmogui, kuris nori įsimylėti? Kaip pradėti draugystę?

Aš linkėčiau kiekvienam būti nuoširdžiam savo santykyje su muzika. Pasiūla yra didžiulė – tiek muzikos, tiek informacijos apie ją.

Man labai padeda klausytis žinių apie muziką – taigi, susidūrusi su mane dominančiu skambesiu, aš pirmiausia klausiu Google, kas ten groja, kelintais metais, kaip, kur, koks kontekstas. Bet tai yra vienas kelias.

Be galo praturtinantys yra betarpiški, gyvo garso koncertai – juose labai daug dalykų galima suprasti ir pajausti intuityviai, be teorinio pagrindo. O galima pasikalbėti su muzikantu, ir dar kitaip suvokti tą muziką.

Manau, jeigu žmogus nori domėtis džiazu – jis jau domisi juo. Nėra neteisingų būdų nuoširdžiai domėtis kokiu nors dalyku. Džiazas – ne išimtis.


Aš linkėčiau kiekvienam būti nuoširdžiam savo santykyje su muzika. Pasiūla yra didžiulė – tiek muzikos, tiek informacijos apie ją.

Apskritai, kaip manote, kokia yra muzikologo, kritiko misija?


O, aš galėčiau pateikti esė ta tema! Bet apsiribosiu teze, kuri ne kartą buvo mano girdėta studijų metais: muzikologijos vaidmuo muzikoje yra toks, koks filosofijos – gyvenime. Mes galime nejausti, kaip filosofija keičia mūsų gyvenimus, bet ji keičia juos ir veikia tai, kaip mes suvokiame pasaulį. Lygiai taip pat mes galime nejausti muzikologijos dalyvavimo muzikoje ir neskaityti nei mokslinių, nei populiariųjų muzikologinių tekstų, tačiau ji ne tik reflektuoja, bet ir formuoja muzikos vertybes, taisykles bei tai, kaip ji mus paveikia. Ir aš didžiuojuosi, galėdama būti kalbėtojų apie muziką ordino nare.


Komentarų: 0