• Rūta Šetikaitė

Kaip šv. Kalėdas pasitinka Lietuvos džiazo muzikantai?

Kokias švenčių tradicijas puoselėja šalies džiazo scenos pažibos? Kokius patiekalus ruošia Kūčių stalui, kada puošia kalėdinę eglutę, ar keičiasi dovanomis šv. Kalėdų rytą? Džiazo klubas pakalbino šešis muzikantus, kaip atrodo jų šventės. Susipažinkite!



Rūta Švipaitė-Pocė. Gedimino Pociaus nuotrauka

Vokalistė Rūta Švipaitė-Pocė


„Nuo vaikystės mano šeimoje vyravo katalikiškos švenčių tradicijos, tad visos svarbios metų šventės būdavo susijusios su pamaldų lankymu, giedojimu bažnyčios chore, vykimu pas senelius, sutikimas švenčių plačiame giminės rate su daug šventinio šurmulio. Dabar didžiąją dalį švečių sutinkame tėvų namuose: gaminame drauge maistą, puošiame namus, sėdame prie Kūčių stalo bendrai maldai ir likusį vakarą dalinamės prisiminimais apie mylimus žmones, kurių jau nėra šalia, prisimename prabėgusius metus, dėkojame, atsiprašome vieni kitų, džiaugiamės šia bendra akimirka, kai galime būti kartu. Kalėdų rytą džiaugiamės mielomis dovanomis, dainuojame visas dainas, ką mokame…


Beje, vaikystėje eglės puošimo ritualas būdavo tik artėjant Kūčių vakarui, o dabar, kai pati auginu mažą vaiką, pas mus eglutė sužimba jau gruodžio 1-ąją ir džiugina namiškius iki pat Trijų Karalių, kartais ir ilgiau. Artėjant šventėms, mano šeimyna kepa imbierinius sausainius, juos dekoruojame ir džiuginame artimuosius.


Nepaprastai džiaugiuosi už tuos, kurių tėveliai gyvena greta. Mano bei vyro tėveliai gyvena kituose miestuose, tad jau nekalbant, kad ir taip retai matomės, dabar dar labiau širdis plyšta žinant, kad šioje sudėtingoje situacijoje, teks likti Vilniuje ir negalėsime apkabinti mylimųjų. Bet save raminu: jei noriu apkabinti juos dar kartą, privalau išlikti sąmoninga ir priimti šią padėtį tokią, kokia ji yra. Kalbant apie maistą, neįsivaizduoju Kūčių stalo be virtinukų su džiovintais grybais. Tai yra patiekalas, kuris mūsų šeimoje yra būtinas ir gaminamas drauge. Dabar jį teks gaminti pačiai ir kurti šventinę atmosferą savo namuose. Tai bus pirmas kartas, kuomet šventes sutiksime Vilniuje. Teks tapti pilnai suagusia ir išmokti paruošti visus 12 patiekalų be mamos pagalbos arba skambinsimės su vaizdu, gaminsime drauge ir klausysimės Kalėdinių dainų!


Kviečiu visus surasti mažuose dalykuose laimę, pasidalinti geru žodžiu su kitu ir svarbiausia, išlikti sąmoningiems drauge šiuo sudėtingu laikotarpiu. Visiems siunčiu daug meilės ir šypsenų!“

Tuomas J. Räsänen. Asmeninio archyvo nuotrauka

Būgnininkas Tuomas J. Räsänen


„Turime ilgą, kelių dešimtmečių tradiciją. Su šeima važiuojame į mano antrą gimtinę, Suomiją, kur susirenka visa didžiulė šeima iš Lietuvos ir Suomijos. Prieš važiuodami pirkti eglutės, vidurdienį per TV išklausome kalėdinę kalbą, kur pranešama apie kalėdinės ramybės laikotarpio pradžią. Kalėdinė kalba rodoma iš senosios Suomijos sostinės, miesto Turku. Tai yra labai gili suomiška tradicija, kuri prasidėjo nuo IX a. Išvakarėse važiuojame išsirinkti ir nusipirkti tikrą, kalėdinę eglutę, kurią kartu puošiame. Mūsų kalėdiniai patiekalai yra būdingi tiek lietuviškam, tiek suomiškam stalui. Viskas nuo kūčiukų, silkės iki suomiškų tradicinių žuvies patiekalų ir tradicinio kumpio, be kurio yra neįsivaizduojamos nei vienos suomių šeimos Kalėdos. Suomijoje yra tradicija Kalėdų vakare aplankyti giminaičių kapus, kur choras atlieka kalėdines dainas. Grįžę namo sėdame prie stalo, bendraujame, dainuojame ir išgeriame karšto vyno, keičiamės dovanomis ir laukiam atkeliaujančio Kalėdų senelio iš Šiaurės. Paprastai vaikams yra Kalėdų senelio TV laida, kur vaikai skambina ir klausia senelio įvairių klausimų. Tą darydavome ir mes su sese vaikystėje.


Gaila, kad pandemija sujaukė planus, todėl Kalėdas teks švęsti Vilniuje su tik artimiausiais šeimos nariais. Nors nepavyks susitikti su visais gyvai, bendrausime virtualiai.“

Donatas Petreikis (dešinėje) ir kontrabosininkas Mariusz Prasniewski. Asmeninio archyvo nuotrauka

Saksofonininkas Donatas Petreikis


„Kalėdos mano šeimai yra ypatingas laikas, nes tai yra praktiškai vienintelis kartas, kai visa šeima susiburia. Turiu dar du brolius ir seserį, taigi visi suguža su vaikučiais, tik aš dar neturiu savo. Namai būna pilni džiaugsmo ir klegesio. Paprastai Kūčios būna tas vakaras, kuris yra pats svarbiausias, kai visi susėda prie stalo ir ragauja galybę patiekalų, kuriuos mama ruošė. Prieš maistą einame į bažnyčią. Kalėdos būna vaikų šventė, tada visi sveikina vaikus ir vieni kitus. Šeimoje išbandėme visokius dovanų teikimo būdus, bet labiausiai prigijo lapelių traukimas. Visi šeimos nariai išsitraukia po lapelį, ant kurio yra vardas, ir tada jau būna aišku, kas keisis dovanėlėmis. Per Kalėdas neapsieiname be muzikos, tėtis, aš ir brolis neretai muzikuojame.


Šiais metais man Kalėdos bus visiškai kitokios, 26 metus iš eilės visada grįždavau pas tėvus pasidžiaugti namų šiluma, bet šiais metais dėl pandemijos ir tėvų saugumo nusprendžiau praleisti šventes kartu su savo išrinktąja Danijoje. Žinoma, apsikeisime dovanėlėmis ir bandysiu iškepti vištą, bet turiu abejonių ar pavyks man tai padaryti, taip, kaip tai daro mano mama. Bandysime dviese sukurti šventinę dvasią, ir, manau, tai mums pavyks, nes svarbu šalia savęs turėti mylimą ir artimą žmogų.“

Kristina Jatautaitė su šeima. Asmeninio archyvo nuotrauka

Vokalistė Kristina Jatautaitė


„Kiek save prisimenu, Kūčias ir Kalėdas sutikdavome šeimoje. Ir dabar turime tradiciją – grįžti į tėvų namus. Jauku, šviesu, ramu, gera visiems. Balta lininė staltiesė, šiaudai po ja... Ir visi ištraukia tik ilgą šiaudą, simbolizuojantį ilgą gyvenimą. Būtinai 12 patieklų! Žuvį gardžiausiai ruošdavo močiutė, tad kasmet, pagal jos receptą, Kūčioms tradiciškai ruošiame silkę su cinamonu, riešutais ir džiovintais vaisiais. Neįsivaizduoju Kūčių vakarienės be spirginės (kepintų ir sumaltų linų sėklų su druska, pipirais) su karštomis bulvėmis, aguonpienio su kūčiukais, spanguolių kisieliaus, gardžių baravykų, troškintų kopūstų, riešutų...

Gražus prisiminimas – kalėdaičio dalijimasis, rimtis prie stalo, o dabar susikaupimą trikdo vaikų balsai – jiems rūpi, kas atneš dovanas, ar spės pamatyti, o gal tik pabels į langą ir paliks maišą terasoje.


Anksčiau tik Kūčių vakarą puošdavome eglutę, dabar gi vaikai klausia, kodėl mieste eglutės papuoštos, medžiai žiburiuoja, o mes turime laukti... Taigi senosios taisyklės sulaužytos – namai papuošti, eglutė padabinta, kad džiugintų akis ir širdis ilgiau.

Kalėdos – džiaugsmo, šurmulio, šviesos šventė! Besiruošiant jai su vaikais rašome Kalėdų seneliui laiškus, gaminame imbierinius sausainius, juos puošiame. Kepsime tradicinę antį su džiovintais obuoliais, o prie jos bus ir svogūnų džemas. Naujiena, kuri gali tapti tradicija – lapkričio pabaigoje iškepiau kalėdinį pyragą su riešutais, džiovintais vaisiais ir romu. Brandinsiu iki Kalėdų.


Nors karantino gniaužtai pakoregavo mūsų planus, šventės vis vien ateis.“

Karolis Šarkus. Asmeninio archyvo nuotrauka

Saksofonininkas Karolis Šarkus

„Man šv. Kalėdos yra didžiausia šeimos šventė iš visų, kuomet iš skirtingų vietų artimiausi žmonės susirenka prie bendro stalo. Mūsų šeimoje ši tradicija egzistuoja jau daug metų, dėl to šv. Kalėdas vadinu šeimos šambūriu, švente. Ši sąvoka man kelia dar didesnius jausmus nuo tada, kai pradėjau studijuoti užsienyje, nes visos šeimos susibūrimas kartą metuose tapo dar didesniu įvykiu, negu gyvenant tik Lietuvoje. Įprastai Kūčias švenčiame pas vienus senelius Vilniuje su viena šeimos puse, o kitąryt važiuojame į Druskininkus pas kitus senelius. Per Kūčias močiutė visuomet pagamina 12 patiekalų, juos suskaičiuojame. Prieš sėsdami prie stalo, visada sukalbame maldą, atsiprašome vieni kitų, kad neliktų jokių nesutarimų. Per Kalėdas daug kalbamės, aptariame metus, senelis visuomet šeimai pasako kalbą prie stalo.

Kalbant apie pasiruošimą šventėms, su tėvais kasmet perkam eglę namams, kurią man nestudijuojant puošdavom visi kartu, o dabar priklausomai nuo mano grįžimo datos. Visi namai taip pat visada būna papuošti kalėdiškai, didžiausia viso to dizainerė – mama.


Šiais metais Kalėdos neabejotinai bus kitokios. Nenorime rizikuoti vyresnės šeimos sveikata, todėl nevažiuosime pas nei vienus senelius. Tikriausiai švęsime trise namie. Galbūt, jei pavyks, tiek per Kūčias, tiek per Kalėdas bandysime su šeima pasiskambinti per „Skype“ ar „Zoom“, kad pavyktų bent kiek pajusti bendrumą.“

Andrej Polevikov. Manto Gudzinevičiaus nuotrauka

Pianistas Andrej Polevikov


„Esame stačiatikiai, taigi Kalėdas švenčiame po Naujųjų metų. Paprastai šventes sutinkame namuose su šeima ir tėvais.

Kalbant apie gruodžio 25-26 dienas, kai tik pradėjau savo muzikinę karjerą, visos Kalėdos buvo „atgrotos“. Šie metai bus, galima sakyti, eksperimentiniai, be išvykų į koncertus, visi sėdėsime namuose. Planuojame per šventes su vaikais kartu gaminti maistą, kartu jaukiai leisti laiką.“