• Gražina Montvidaitė

Jaunas džiazas. Trimitininkas Almantas Karečka

Šį kartą „Jauno džiazo“ rubrikos pokalbiui pakvietėme jaunąjį trimitininką iš Klaipėdos Almantą Karečką. Talentingą instrumentalistą kartu su būgnininku Kasparu Petkumi pastebėjo Klaipėdos pilies džiazo festivalio organizatoriai ir svečias iš Lenkijos – bosinės gitaros virtuozas Wojtekas Pilichowskis. Šiemet mokslus Amsterdamo Karališkojoje muzikos akademijoje baigsiantis trimitininkas dalijasi savo mintimis apie muziką, įtakas ir ateities planus.

Karjeros pradžioje grojote uostamiestyje. Kaip jums, klaipėdiečiui, šio miesto džiazo laukas atrodė iš vidaus? Ar būdavo vietų, į kurias būtų galima užsukti ir pasiklausyti džiazo įprastomis dienomis, o gal vien festivaliu garsus šis miestas?


Aš mokiausi Klaipėdos Stasio Šimkaus konsevatorijoje klasikinės muzikos skyriuje. Galvojau, kad klasiką grosiu visą gyvenimą, bet taip neatsitiko todėl, kad buvo tokių ypatingų vietų, kur galėjau nueiti išgirsti kitokios muzikos. Pavyzdžiui, tuo metu uostamiesčio bare „Kaštonas“ dažnai vykdavo koncertai. Dabar ta vieta jau užsidarė, bet ten grodavo Klaipėdos džiazo orkestras. Kai jį išgirdau pirmą kartą, pagalvojau: noriu čia groti. Atrodo, po metų pradėjau groti ir po truputėlį pradėjau koncertuoti su Klaipėdos džiazo orkestru. Tada buvo pirmieji kartai, kai pasirodžiau Klaipėdos pilies džiazo festivalio scenoje. Po to baigiau dvyliktą klasę, metams išvažiavau į Amsetrdamą. Grįžęs į Lietuvą, vėl grojau orkestre.


Džiazas Klaipėdoje populiarus jau seniai. Klaipėdos pilies džiazo festivalio „mama“ Inga Grubliauskienė rasdavo vietos jauniems muzikantams pagroti. Taip pat, Klaipėdos miesto valdžia labai remia jaunuosius atlikėjus, suteikia sceną ir duoda galimybę pasirodyti, muzikuoti. Tai yra vienas svarbiausių dalykų.


Teko pakoncertuoti Lietuvoje, bet vėl apsisprendžiau važiuoti į Olandiją ir dabar jau ketvirti metai čia. Dabar studijuoju džiazo bakalaurą.

Neseniai jums teko koncertuoti su bosinės gitaros virtuozu Wojteku Pilichowskiu ir „Jericho Brass Collective“. Gal galite pasidalinti įspūdžiais iš koncertų ir užkulisių? Ar pavyko pabendrauti su kitais grupės nariais, geriau juos pažinti?


W. Pilichowskio daug klausydavau ir anksčiau: man labai patiko jo muzika, tas šou elementas, kurį jis įveda.


Klaipėdos Pilies džiazo festivalio dėka mano ir kolegos K. Petkaus keliai susidūrė su šiuo talentingu gitaristu.


Pirmiausia su W. Pilichowskiu grojome Ukrainoje, Odesos džiazo festivalyje. Mums tiesiog atsiuntė dainų sąrašą – be jokių natų, tik muzika. Aš nusiėmiau, ką reikėjo, bet nebuvo nieko aiškaus. Po to, kiek kalbėjome su W. Pilichowskiu, paaiškėjo, kad jis iki tol niekada nemuzikavo su pučiamaisiais. Tuo metu mums tai buvo nauja medžiaga ir trūko repeticijų. Mes pagrojome teisingai, bet iki aukštos kokybės dar trūko. Dar reikėjo susigroti, bet iškart buvo aišku, kad W. Pilichowskis labai rimtai dirba. Jam darbas visada pirmoje vietoje. Tada labai lengva suprasti, kurlink viskas eina repeticijų metu, kad visi susirinkome dirbti, todėl daug repetavome, grojome ir, aišku, rezultatas buvo pakankamai geras, bet žinojome, kad galime toliau tai tęsti.


Praėjo metai, štai vėl prasideda Klaipėdos džiazo festivalis. Tada susibūrė klaipėdiečiai, W. Pilichowskis ir keli jo muzikantai. Michał Rorat parašė aranžuotes varinių sekcijai, mes išmokome, surepetavome ir žmonėms patiko. Po koncerto W. Pilichowskis paklausė, ar mes galėtume atvažiuoti į Lenkiją rugsėjo pabaigoje (tai buvo po kelių savaičių). Aš ir K. Petkus skridome iš Olandijos, todėl galėjome koncertuoti, bet kiti kolegos iš Lietuvos negalėjo atvažiuoti dėl pandeminės situacijos. Mes dviese atvykome pas W. Pilichowskį, gyvenome jo namuose, daug repetavome, susibendravome su juo, juokavome ir dalinomės tuo kasdieniniu gyvenimu. Iki koncerto viskas buvo gana griežta, o po koncerto mes dar pasilikome tris dienas ir buvo visai kitas vaibas. Tada daugiau kalbėjome apie viską, apie gyvenimą. Tai buvo labai geras laikas.


Susidūrėme su viena tikrai įspūdinga situacija: mes su Kasparu miegojome viename kambaryje, o vietoje žadintuvo W. Pilichowskis pasijungė bosinę gitarą ir visu garsu pradėjo slapinti!

Be džiazo, eksperimentuojate su įvairia elektroninės muzikos įranga. Iš kur kyla smalsumas ją išbandyti ir ar norėtumėte ateityje kaip nors šiuos muzikos žanrus suderinti?


Galbūt galima pradėti nuo esminio dalyko mano gyvenime: aš tiesiog noriu suteikti žmonėms gerą emociją, būti entertaineris. Man patinka džiazas, bet kai klausau muzikos, aš negalvoju, ar tai džiazas, ar ne. Man yra muzika, ir viskas. Šiuo metu man patinka groti, išmanyti elementus, kuriuos galima naudoti būtent džiazo muzikoje. Tai labai smagu, ir tas spontaniškumas turi savo žavesio. Džiazo spontaniškumas vis tiek turi tam tikrą tvarką. Reikia ruoštis ir padaryti namų darbus, o ant scenos gali būti džiaugsmas, jaudulys. Taip pat kalbant apie bet kokį žanrą: ar džiazas, ar elektroninė muzika – visada yra reikalingas pasiruošimas. Pavyzdžiui, yra video, kuriuos esu įkėlęs į socialinius tinklus. Užtrunka kokias šešias valandas kol išgaunu tą emociją, kad net per telefoną klausantis žmogus pagalvotų: „Na, galima klausyti“.

Kokius džiazo muzikantus mėgstate? Gal turite įkvepiančių muzikantų, kurie motyvuoja kasdien groti vis geriau?


Išskirčiau dainininką, pianistą Cory Henry, muzikantą Jakob Collier, pianistą Herbie Hancock, trimitininkus Till Brönner, Wynton Marsalis, Chet Baker ir daugelį kitų.


Prieš interviu minėjote, kad esate labai užimtas. Gal galite trumpai papasakoti, kokiomis veiklomis šiuo metu užsiimate?


Daug repetuoju su grupe „Loud Life“. Taip pat planuojame įrašyti albumą su W. Pilichowskiu, tikiuosi, pavyks tai padaryti dar lapkritį. Ir, žinoma, ruošiuosi egzaminams.

Komentarų: 0

Naujausi įrašai

Rodyti viską