• Rūta Šetikaitė

Džiazo vokalistė Viktorija Gečytė: ryškesnė žvaigždė Paryžiuje nei Lietuvoje

Atnaujinta: 2020 m. lapkričio 26 d.

„Dievinu svingą, istorijas ir melodijas!“, – švytinčia šypsena savo atliekamą muziką apibūdina viena ryškiausių Lietuvos džiazo vokalisčių Viktorija Gečytė, jau 12 metų gyvenanti Paryžiuje. Su Viktorija kalbamės apie džiazo atlikėjos karjerą Prancūzijoje, pirmuosius koncertus, aršią konkurenciją bei laimę būti ant scenos.

Džiazo atlikėja Viktorija Gečytė pirmuosius žingsnius scenoje žengė vos penkerių metukų, dainuodama Alfonso Peniko suburtoje vaikų popgrupėje. Vėliau sekė pasirodymai festivaliuose, televizijoje, mokslai Balio Dvariono muzikos mokykloje, vokalo subtilybių studijos pas legendinę Nijolę Maceikaitę, kuri ir atvėrė duris į džiazo standartų pasaulį. Jau 17-os Viktorija aktyviai koncertavo su diksilendo grupe „Green Bridge Band“, o išvykusią studijuoti į JAV ekonomikos ir matematikos, Viktoriją muzika lydėjo nuolat: ji dainavo su studentais, vėliau kas mėnesį koncertuodavo klube „The Lafayette Bar“. Bet vis dėlto atlikėjos kelias nuvingiavo atgal į Europą: šiandien ji – ryškus džiazo veidas Paryžiuje, savo aksominiu balsu ir jaukiomis melodingomis dainomis sukviečianti į koncertus būrį klasikinio džiazo gerbėjų.

Roko Morkūno nuotrauka

Viktorija, Paryžiuje džiazo atlikėjos karjerą pradėjai prieš daugiau nei dešimt metų, tiesa? Ar gali papasakoti jos pradžią? Kaip visiškai svetimoje šalyje, svetimame mieste, kur iš esmės nieko nepažįsti, pavyko užlipti ant scenos?

Pradžių pradžia buvo tokia: studijavau Jungtinėse Amerikos Valstijose ekonomiką ir matematiką, ir 2006-aisiais su mainų programa atvykau į Paryžių mokytis. Iš pradžių maniau, kad išvykau šešiems mėnesiams, bet galiausiai čia pasilikau ištisus metus. Apsistojau šeimoje pas damą Françoise ir du jos sūnus, turėjau savo kambarį. Gyvenau fantastiškoje vietoje prie Bastilijos! Atvykusi džiaugiausi ne tik dėl įdomiausių paskaitų, bet ir dėl kultūros: kiekvieną vakarą keliaudavau į vis kokius nors skirtingus jam sessions. Paryžiuje buvo labai daug džiazo klubų ir tais laikais jam sessions nesibaigdavo prieš vidurnaktį – tęsdavosi kartais net iki 3 val. ryto! Jam session grojimai būdavo labai ilgi, instrumentiniai, susirinkdavo begalė žmonių, taigi į juos keliaudavau net du ar tris kartus per savaitę. Man tai buvo tapę gyvenimo būdu. Draugais tapo tie žmonės, su kuriais susipažinau sėdėdama prie baro ir klausydamasi džiazo: muzikos mėgėjai, muzikantai… Na, o pati mano prancūziškosios karjeros pradžia… Tuo metu Paryžiuje veikė klubas „Les sept lézards“, kurio dabar, deja, jau nebėra. Vieno vokalinio jam session metu prie manęs priėjo koncerto vedėja ir tiesiog paklausė, kodėl aš nekoncertuoju Paryžiuje, jei taip gerai dainuoju. Kiek sutrikau, atsakiau, kad ką tik atvykau ir nieko nepažįstu, neturiu nei kontaktų, nei įrangos… Draugiška vedėja pasiryžo man padėti. Ji suvedė mane su to klubo programų sudarytoja, ir taip aš surengiau savo pirmąjį koncertą Paryžiuje. Kaip dabar pamenu – tai buvo bohemiškas rūsys su maža sena ir daug velvetinių foteliukų. Jie net mikrofono neturėjo, taigi teko jį skolintis iš mane koncertuoti pakvietusios moters. Muzikantus irgi pasikviečiau iš jos grupės. Tiesą sakant, dabar net nebepamenu jų vardų, daugiau niekada neteko su jais kartu groti. (Po mano kvarteto tą vakarą grojo saksofonininkas Rick Margitza su savo grupe. Tuomet net nežinojau, kas jis! O šiandien esam draugai ir kaimynai.) Vėliau, tais studijų metais, turėjau dar porą tokių pasirodymų.

Ar šiuos koncertus irgi turėjai susiorganizuoti „savo rankomis“?

Taip, skambinau į kitus džiazo klubus, prisistačiau, papasakojau, ką dainuoju, su kuo groju… Dariau viską pati taip, kaip mokėjau.


Kaip įvykiai klostėsi toliau? Kada įsiliejai į paryžietiškojo džiazo sceną su profesionaliais pasirodymais?

Studentiški laikai prabėgo labai greit… Po to į Paryžių vėl grįžau 2008-aisiais, dirbau agentūroje, kuri su muzika neturi nieko bendra (išskyrus tai, kad agentūros įkūrėjas buvo kontrabosininkas ir laisvalaikiu irgi grodavo džiazą). Po darbo ir toliau eidavau į jam sessions. Galima sakyt, ratas apsisuko, ir štai aš vėl džiazo klubuose, kalbu su pažįstamais, muzikantais, klubų savininkais, barmenais… Tuo metu sutikau pianistą Julien Coriatt, mes artimai susidraugavome ir pradėjome kartu koncertuoti. Vėliau Julien mane supažindino su amerikiečių ritmine sekcija: kontrabosininku Peter Giron, su kuriuo kartu grojame iki šiol, ir būgnininku John Betsch. Kartu su jais daug koncertavome, buvome ir į Lietuvą atvykę, kol galiausiai subūrėm bigbendą ir po keleto metų įrašėm albumą „Blue Lake“ (įkvėptą mėlyno ežero prie šeimos sodybos Molėtų rajone).


Paryžiuje yra labai labai labai daug muzikantų, čia žmonės suvažiuoja iš įvairiausių pasaulio kampelių, kad galėtų prasiveržti ir būti pastebėti.

Vadinasi, šie sutikti žmonės tarsi padėjo praverti duris į džiazo pasaulį.


Tikrai taip. Nuo tada darbai nesustojo: viską darau savo rankomis, organizuoju pasirodymus, turus, albumų įrašus ir leidimą. Padeda tai, kad kai kurie kolegos muzikantai yra verslingai nusiteikę ir padeda planuoti, noriai dalijasi kontaktais bei rekomendacijomis: pataria, kokiam džiazo festivaliui ar renginių vadybininkui paskambinti. Taip ir gaudome progas: kartais jiems pasiseka būti pakviestiems į kokį nors džiazo festivalį, kartais – man. Būna, kad sėdime galvas surėmę porą dienų, visur siunčiame savo pristatymus, laukiame kvietimų groti. Visą šį darbą darome palaipsniui.

Roko Morkūno nuotrauka

Ar tiesa, kad iki šiol visus vadybinius darbus turi atlikti pati? Nedirbi su prodiuseriais, kurie rūpintųsi „buitiškąja“ koncertų ruošos dalimi?


Šiandien viską darau pati. Papasakosiu realų pavyzdį: su grupe planuojamės koncertinį turą. Ieškome įvairiausių muzikos salių, klubų, festivalių, dėliojamės planą taip, kad lokacijos, kuriose koncertuosime, būtų patogios atskristi ar privažiuoti traukiniu. Tuomet šiems koncertų organizatoriams rašau laiškus, siunčiu mūsų muzikos pristatymą, ieškau bendrų kontaktų, kurie galėtų padėti lengviau susitarti. Ir paprastai gaunu nulį atsakymų, kartais gal kokį vieną. Galima taip praleisti tris dienas ar net kelis mėnesius, atsakymo dažniausiai nebūna jokio. Bet… pakeliui kažkas nugirsta siunčiamą muziką, pasižiūri video klipą ir pasižymi mano vardą. Karjerą muzikoje man pavyko padaryti dėl to, kad kiti žmonės mane susirado. Atrodo, šauni kažkur į kairę, o sėkmė tau ateina iš dešinės.

Pavyzdžiui, Frankfurto bigbendas mane susirado per Lietuvos muzikos informacijos centro tinklalapį, kur tarp neseniai išleistų albumų buvo „Blue Lake“. Ieškodamas lietuvio solisto Europos projektui ir paklausęs šio įrašo, Frankfurto bigbendo prodiuseris susisiekė su manimi. Ir štai, skamba mano telefonas, pakeliu ragelį, prodiuseris klausia, ar galima kalbėti su Viktorija, maloniai nustemba, kad atsiliepiu aš pati. To trumpo pokalbio metu pakalbėjome apie datą, repertuarą, honorarą, repeticijų programą... viską sutarėme per 20 minučių.

Kitas pavyzdys – Edinburgo džiazo festivalis, kurio organizatorius tiesiog išgirdo mano dainas internetinėse platformose ir pakvietė koncertuoti. Štai šį rugpjūtį, jei viskas gerai susiklostys, su grupe vyksime koncertuoti į džiazo festivalį Rumunijoje, kurio vadovas apie mane taip pat sužinojo iš įrašų internete.


Kalbant apie koncertavimą Paryžiuje, ar susiduri su kitų vokalistų konkurencija? Kaip tau, visiškai naujam vardui iš Lietuvos, pavyko išsikovoti vietą po saule?


Nelengva, nes, viena vertus, Paryžiuje yra labai labai labai daug muzikantų, čia žmonės suvažiuoja iš įvairiausių pasaulio kampelių, kad galėtų prasiveržti ir būti pastebėti. Muzikinis gyvenimas verda ir gerų vokalistų bei vokalisčių Paryžiuje yra tikrai nemažai.

Kita vertus, nelengva dar ir dėl to, kad jaučiama labai ryški atskirtis tarp instrumentalistų ir vokalistų. Paprastas pavyzdys: jam sessions metu instrumentalistai gana nenoriai kviečiasi ant scenos dainuojančius žmones.

Kaip keista! Kodėl muzikantai nenori dainuojančių kolegų?


Labai lengva pasakyti: „Aš esu dainininkas“. Visi gali dainuoti, užtenka išmokti žodžius, melodiją ir štai! Bet niekas nesivadins pianistu, jei nemoka groti instrumentu. Kartelė vokalistams nėra tokia aukšta ir todėl dainininkų visuomet atsiranda begalė, iš kurių nemenka dalis – vidutiniškų. Instrumentininkai dažnai dėl to į vokalistus žiūri skeptiškai, kaip į mėgėjus. Dabar, kai Paryžiuje džiazo muzikantai mane pažįsta, tokių problemų nebekyla.


Labai įdomu išgirsti tokią nuomonę, nes dažnai susidaro įspūdis, kad būti džiazo vokalistu kaip tik paprasta, visi juos mėgsta ir visos durys jiems atviros. Pamenu, viename interviu skaičiau tavo nuomonę, jog Paryžiuje nėra daug džiazo standartus dainuojančių atlikėjų.


Publika mėgsta vokalistus. Kai yra žodžiai ir istorija, džiazas lengviau prieinamas ir suprantamas.

Paryžiuje vokalistų, kurie dainuoja tradicinį swing džiazą, yra labai nedaug. Taip yra greičiausiai dėl to, kad šiais laikais džiazas maišomas su soul, r’n’b, pop, world muzika, ir yra daug dainininkų, kurie džiazą dainuoja su ryškia soul muzikos įtaka: išsiskiria frazuotės ar kiti niuansai, kurie labiau primena Amy Winehouse ir John Legend negu Ella Fitzgerald ar Frank Sinatra. Kiti, ypač atvykę amerikiečių vokalistai, dainuoja miuzikliniu Brodvėjaus stiliumi, įpina tam tikrus teatriškus šou elementus į pasirodymą.


Publika mėgsta vokalistus. Kai yra žodžiai ir istorija, džiazas lengviau prieinamas ir suprantamas.

Vadinasi, dainuodama tradicine amerikietiškąja standartų maniera, Paryžiuje esi išskirtinė. Kodėl apskritai pasirinkai būtent šią kryptį?


Tai muzika, kuri man labai patinka. Dievinu svingą, istorijas ir melodijas! Dažnai muzikantai nebenori groti tų pačių džiazo standartų, jiems smagiau improvizuoti, negu išgroti melodiją taip, kaip ji parašyta. Be abejonės, vertinu tai ir suprantu, kad kiekvienas atlikėjas įneša kažką naujo ir savito į kūrinį, bet man atrodo svarbu suteikti žiūrovams galimybę išklausyti originalią melodiją, pasimėgauti ja. Juk jei šios dainos išliko tiek dešimčių metų, vadinasi, jose kažkas yra, jos atpažįstamos, mielos ausiai ir sielai.

Taip pat man labai patinka žodžiai ir tai, kad dainose gyvena istorijos. Klasikiniai džiazo vokalistai – tiek Frank Sinatra, tiek Ella Fitzgerald - dainuodavo ir melodiją ir žodžius taip, kad klausytojai juos suprastų. Žinoma, improvizacija yra neatskiriama tradicinio džiazo dalis ir net ir dainuojant melodiją kiekvienas turim begalę vietos interpretacijai ir originalioms aranžuotėms. O kai laikas improvizuoti, improvizuojam!

Roko Morkūno nuotrauka

Turbūt 98 proc. tavo repertuaro sudaro anglų kalba atliekamos dainos, likusią dalį lietuviškos baladės. Keista, kodėl gyvendama Prancūzijoje, neuždainuoji šios šalies kalba?

Prancūzų kalboje aš paprasčiausiai nerandu sau vietos. Jaučiu, kad tai ne mano muzika. Yra labai daug gražių prancūziškų dainų, kurios be galo jautrios, prasmingos, bet… Tai yra chanson française: kitas žanras, kitokios manieros, kitokia emocija, viskas labai teatriška, poetiška. Ilgą laiką net nenorėjau bandyti, nes tai visiškai ne mano stilius.


Dievinu svingą, istorijas ir melodijas!

Tačiau nemažai džiazo standartų išversti į prancūzų kalbą.

Tiesą sakant, angliškai dainuoju laisviau ir šia kalba skambančios dainos man atrodo gražesnės, mielesnės, natūralesnės, jos gi ir parašytos angliškai.


Kurie džiazo standartai tave labiausiai džiugina, kai juos dainuoji?


Džiugią nuotaiką atneša „It's A Good Day“, „Come Rain Or Come Shine“, „Honeysuckle Rose“, „An Occasional Man“, „In A Mellow Tone“, „Desafinado“, „Lucky To Be Me“... ir dar „Exactly Like You“ – dainuodama šitą dainą, suviliojau savo gyvenimo meilę, džiugiau negali būti!

Dar viena tavo veikla be muzikos - komunikacija. Mokai žmones sceninės kalbos, bendravimo su publika, perduoti jai savo žinutę. Na, o kokią žinutę klausytojams perduodi tu pati?

Jeigu, nepaisant visų sunkumų, aš vis dar dainuoju džiazą, vadinasi, tikiu, kad gyva, akustiška muzika sukuria magiją. Gyvuose, kameriniuose pasirodymuose tvyro toks ypatingas ryšys, o žmones sujungia bendra energija. Tai sukuria žavų pozityvumą, kai visi – tiek atlikėjai, tiek klausytojai – pailsi nuo visko ir susijungia. Mano žinutė – palaikyti gyvą muziką!


Komentarų: 0

Sužinokite savaitės džiazo renginius pirmieji!

  • Facebook
  • Instagram

Džiazo klubo veiklą remia

©2020 Džiazo klubas